Pamarys + škudžių avys = 7 nuveltos avalynės poros Mingės kaime sodyboje „Ėvė”

Šiandien pirma diena kai grįžome iš pamarių Mažosios Lietuvos atgal į ežeringąją Aukštaitiją, vėl aplink bliauna laimingos avys, kvepia čiobreliais ir ežerais, ir rojus čia – namie, obettačiau, visa Lietuva tokia graži, o Pamarys = atostogos, nesvarbu, kokiu tikslu ten važiuoji, o aš važiavau dirbti t.y. mokinti velti veltinius iš neplautos škudžių avių vilnos, vietoje darbo – aš pailsėjau.

 Pradėkime iš pradžių – škudžių veislės avelės sugrįžo į Mažają Lietuvą, viena banda ganosi ir Mingės kaime, vadinamojoje lietuviškoje Venecijoje, ir čia aš, didelė tikrosios Venecijos gerbėja, turiu pritarti – yra tas „Venecijos” jausmas, tik kanalą atstoja Minija, o gandolas – visokiausi laiveliai, tik nėra tiltų, ir jei netyčia atvažiavai į „ne savo” krantą , tenka šaukti – auuuu, perkelkit, ir jus būtinai perkels. Labai rekomenduoju atvažiuoti į tą priešingą Mingės kaimo pusė, labai smagu būti perkeltam, man nepasisekė, užtai mano „mokinės” tą jausmą patyrė.

  

 

 

Mano vėlimo seminaras vyko Ėvės sodyboje – buvusioje vokiškoje mokykloje. Kas yra buvę Mažojoje Lietuvoje ir matę senas mokyklas jau dabar supranta – kaip ten gražu, ir aš neaprašinėsiu viso to gėrio, aš nemoku rašyti taip gražiai, kaip gali būti senuose vokiškuose fachverko tipo statiniuose, apsilankykite būtinai ir pamatysite patys, pridedu kelias nuotraukas apetitui sužadinti.

karšiamos vilnos grožis

 
Po kiemą laisvai bėginėja draugiškų ir kulturingų škudžių avelių banda, jos leidžiasi paglostomos ir pamaitinamos, iš jų vilnos mes ir vėlėme, tik prieš tai reikėjo vilnas susikaršti. Šiaip karšimas yra sunkus darbas, bet Pamaryje viskas kitaip – Pamarys gi atostogų ir linksmų bei atsipalaidavusių žmonių kraštas, taigi, vietoje sunkaus darbo, mes smagiai prisikaršėme vilnos bei vilnos mišinių su linu, šilku, kanapėmis, viskoze, kažkuriuo momentu man pradėjo atrodyti, kad tai karšimo mokymai. Teko sustoti karšti ir eiti velti – o toliau, kaip visada – teorija, klojimas, vėlimas ir pabaiga. Viskas greitai ir paprastai. Velti gi paprasta. Pabandykite ir Jūs.

 

Tobulos grindys prieš ir po vėlimo.

p.s. pabaigai trumpam užsukome į buriuotojų rojų – Svencelę , užtvirtinome „atostogų” jausmą. Vėjo nebuvo anei lašo, užtai buvo geriausia Baltijos pakrantės „kaitavimo” instruktorė Laima – kuri kažkada net mane ant „kaito” lentos per trumpą laiką pastatė, taigi, jei be vėlimo turite svajonę plaukti – nestabdykite, skambinkite Laimai, „kaituoti” paprasčiau nei velti. Rimtai.

p.s. 2 Jei manės paklausysite ir užsuksite į Svencelę, o ten vėjo nebus, griebkite Sup’us 🙂 Mes taip ir padarėme.