Eskizas suknelei :)beja, eskizas gavosi gana ekologiškas :) Nuno felt dress. Coloured rust, grass and tea.

Kažkada, savo veltiniavimo pradžioje, aš įkėliau į vieną forumą štai tokio „sejono” foto, paprašiau man trumpai paaiškinti, kaip toks daiktas veliamas ir rimtu veidui tikinau, kad viensdu ir pasidarysiu sau tokį rūbą…

Gavau gerokai pylos nuo senbuvių, jos mane išjuokė, bandydamos įkrėst proto, kad rūbų vėlimas – dalykas atsakingas, o „sejonas” pasirodė esanti mobili šventykla, turinti apsaugoti pasauli nuo karo ar pan.. Ak tas mano anglų kalbos nemokėjimas..

Nuo to laiko ilgokai nekišau nagų prie veltinio rūbų… Na taip, žaidžiau su viena kita trečią vaikišką suknutę, nuvėliau ir išmarginau vieną kitą šalikėlį, bet rimčiau ties rūbais nedirbau.. Gal tam įtakos turėjo ir mano nemokėjimas siūti… ką čia nemokėjimas, greičiau neapykanta adatai su įvertu siūlu.

Ir štai, šią vasarą netikėtai į duris pasibeldė jauna moteris, ji norėjo krikšto suknutės dukrai bei sau… Nežinau, kaip jai pavyko mane įtikinti, iki tol aš buvau mačiusi nedaug veltų rūbų, kurie tiktų suaugusiai moteriai.. mat taip jau yra su tuo veltiniu, jis šiek tiek „storina”, dažniausia tas „šiek tiek” tai dar švelniai pasakyta. Mano nuomone velti rūbai turi būti kuo ploniausias nuno feltas (veltinis ant audinio) ir deja deja, kartais be siūlių neapsieisi…

Labai retai piešiu savo veltinius, dar rečiau juos eskizuoju, o šlepečių tikriausiai neeskizavau niekad, visos jos pirma gimė mano galvoje, po to jas ir suvėliau. Jei nepavyksta iš pirmo karto, antrą kartą dažniausiai ir nekartoju.

Bet suknelės atveju rizikavau daugeliu metrų šilko, taigi teko eskizuoti 🙂

Taip gimė Mildos suknutė 🙂 jos viršutinė dalis pagaminta iš plonai plonai vilna apvelto šilko, sijonas – įveltas linas.

Visų pirma, suknutė buvo balta.