Kasdienybė arba slapukas juodasis gandras mūsų kieme

Jau porą metų jis tik praskrisdavo, vis erzindavo, matydavom jį tik trumpai ir po to gūžčiodavom pečiais ir viens kito klausinėdavom – ar juodas, ar tikrai, ar gerai įžiūrėjom..

Ąžuolas, kaip ir jo tėtis turi sąvybę pamatyti, aš tuo tarpu galėčiau atsitrenkt į briedį ar perlipt per keisčiausią vabalą tiesiog taip, o Ąžuolas tai 6 briedžius šalia namo užmato, tai ryte nubėgęs prie virtuvės lango sušunka – juodas gandras, žiū! Skaičiau knygą šalia, „Silva rerum” berods, sunku buvo atsitraukt, įdomi knyga gi, hmm lietuviškiau paskysiu – „visai nieko knyga” 🙂 taip taip, sakau, gandras, eik tėčiui pasakyk, o tėtis išgirdęs apie juodąjį gandrą lyg spyruoklė stryktelėjo iš lovos, nubėgo prie virtuvės lango ir sustingo, tikrai taip – juodasis varlinėjo kokie 2 metrai nuo virtuvės lango!