Aš nekenčiu siuvimo, veltinio avalynėje mane labiausiai žavi - "besiūliškumas", galimybė lipdyti, lyg ir drėbti (kaip molį?) avalynę, o ir pats veltinis man toks plastiškas, matyt nesiūtinė inovatyvi, iš kanapės, veltinio, odos, popieriaus ir kitų pluoštų pagaminta Liz Ciokajlo avalynė

Spalis gausiai užderėjo mokinėmis, turėjau jų net keturias, įdomiausia, kad trys iš jų buvo Rūtos, taigi taip savaime atsitiko, kad vieną iš Rūtų vadinome šviesiaja, o kitą

Balta škudžių vilna, sukaršta su dažyta ryškia mėlyna merino, suvelta, iškirpta. O viduje raštai lyg akmens. Gali būti balta ir mėlyna lyg lazuritas, arba balta ir žalia, balta ir juoda lyg malachitas. Dar šiek tiek įkaršta kanapės ir lino pluoštų

Šlepečių paviršių gausiai, labai labai gausiai padengiau natūraliu šilko pluoštu, todėl  paviršius - saikingai faktūriškas.  Lyg tapybos popierius. Šilko dėka veltinio šlepečių paviršius įgavo ir tapybos popieriai būdingų  sąvybių. Smagiai aptaškiau/aptaškavau šlepetes šilko dažais - rožinės dėmės dėmelės linksmai keičia savo dydį ir formą, vienos

Kai lauke temsta vis ankščiau - man norisi kažko ryškaus. Atšalus orams užsakymų karuselė įsismagina ir darosi visai nemiela velti ir vis velti tą patį  -  norisi kažko naujo. O spintos lūžta nuo įvairiaspalvės vilnos, kažkurią tamsią šaltą dieną vienas spalvotos vilnos gumulėlis atsitiktinai randą vietelę šalia kito - kontrastingos